Verslios pelėdos

Va konkrečiai dabar, 17tą minutę antros valandos po ketvirtadienio pietų, kovo 29 dieną, aš šiam tekstui esu parašius 254 žodžius ir ta paskyrus 44 minutes savo laiko.

Apgailėtinai mažai per tokį ilgą laiko tarpą, tačiau tema rimta, o komunikacijos klaidos, kurias nagrinėsiu tekste priklauso tai kategorijai… kur žmonės dažnai piestu stoja ginti, kad čia ne klaida! Viskas taip ir turi būti ir nėr čia ko persistengti su analizėmis!

Tačiau viskas, kas yra tekste – yra teksto dalis ir negalima teigiamai vienų elementų apsimentant, kad nepatinkančių detalių… tiesiog nėra. Čia būtų panašiai, jeigu įsigijus naujus džinsus reikėtų džiaugtis, kad jie gražus ir neveik patogųs, nekreipiant dėmesio, kad kažkur ties klynu jie trina – nu gi džinsų siuvėjas nenorėjo pasiųti trinančių džinansų, aplinkiniai nemato, kad tau trina… Tai ko vėjus keli?

Keliu, nes trina. Nes nepatogu. Nes su kiekvienu žingsniu jie primena, kad kažkas su jais yra ne taip. Nestipriai trina, galbūt tik laiptais lipant. Bet tas trynimas yra ten.

Taip ir maži dalykai, kurių labai lengva nepastebėti – netinkamai parinkta antraštė, su tekstu nederanti nuotrauka, vienas ar keli iš konteksto iškrentantys teiginiai. Bet jie tekste yra. Ir kuo akis jautresnė, o mintis –  kritiškesnė, tuo sunkiau jų nepastebėti. Yapač kai viename, neapsakomai trumpame tekste, jų susikaupia tiek, kad nebežinai, nuo kurio galo pradėti vertinti klaidas.

Iki teksto ir jo elementų analizės tuojau prieisime. O kol kas – 1967 m. Prancūzija.

La mort de l’auteur! Tais metais rašė literatūros kritikas ir teoretikas Roland Barthes. The death of the Author!

Autoriaus mirtis – tai teorija, kritikuojanti literatūros kritiką, kuomet kūrinys nagrinėjamas per autoriaus asmenybės, išgyvenimų, biografijos prizmę. Na, kritikuoja visą tai, ką mes mokykloje darėme per literatūros pamokas analizuodami Sruogą, Puškiną, Žemaitę ir kitus…

Pasak Barthes, priskirti kūriniui vieną autorių, per kurio pasaulėžiūrą suprantame kūrinį – tolygu apriboti kūrinio galimybes. Skaitytojai privalo atskirti kūrinį nuo kūrėjo tam, kad išvaduotų galimybes jį interpretuoti. Barthes kūrinį, analizuojamą per autoriaus prizmę mato kaip įkalintą vieno žmogaus pasaulėvaizdyje.

Per daug nesiplečiant į literatūros kritiką ir labai trumpai apibendrinant – kūrinio autorius tėra raštininkas, užrašantis tekstą. Jam nevalia aiškinti kitiems savo teksto lygiai kaip skaitytojui nevalia analizuoti teksto per asmeninius raštininko kontekstus. Raštininkas tekstą tik parašė, tiesa?

Kol kas Barthes ir jo mirusius autorius palikime nuošalyje ir keliaukime prie konkretaus teksto, be kurio nebūtų ir šio mano rašymo.

Pradėkime nuo teksto antraštės ir nuotraukos…

Ši antraštė ir ši nuotrauka.
Pamatai jas savo naujienų sraute. Ką pagalvoji? Kokios mintys kyla apie tekstą, jo toną, jo TEMATIKĄ?

Dabar įsivaizduok, kad paspaudi ant nuorodos ir matai tokį vaizdą. 

Šis vaizdas – per visą ekraną. Pilnai. Jokio papildomo teksto, paaiškinimo, pirmos įžangos eilutės irgi nematai, tik šią nuotrauką ir jos viduryje esantį tekstą.

• Kokią emociją tai iššaukia?
• Kaip vertini šį vaiką ir jo ryšį su nuotrauka?
• Kokio teksto tikitės?

Vienas iš atsakymų, kurį gavau šį klausimą uždavus savo aplinkos žmonėms:

O aš  pati nuoširdžiai neturiu atsakymo į šį klausimą. Tiesiog kyla dar daugiau klausimų. Kas priešai? Kodėl priešai? Kur priešai? Kuo šis vaikas nusikalto, kad ant jo veido užrašas „Priešai”? Kodėl jis paženklintas, kaip priešas? Nesvarbu, kad sakoma, jog reikia mylėti – bet jis vis tiek išskirtas kaip priešas.

KODĖL?

Jeigu tikiesi atsakymo į šį klausimą tekste… ten jo nėra.

Tekstas apie veganus ir apie tai, kaip turi mylėti ne veganus. Štai kelios citatos ir šiaip jau žiauriai trumpo teksto.

MYLĖKITE žmones, kurie nėra veganai.
Mylėkite ir būkite draugais.

Duokite jiems valgyti. Skanaus maisto.

MYLĖKITE žmones, kurie nėra veganai…

…Ir parodykite jiems koks nuostabus veganiškas pasaulis per savo draugiškumą.

Kvieskite į VEGAN piknikus ir sakykite „bet bus smagu!“, „nemokamas maistas“ ir „bus picos!“. Nes reta žmonių, kurie atsisako draugų kompanijos, nemokamo maisto ir picos.

Ir viskas. Daugiau nieko tame tekste nėra. Odė veganizmui ir tiek. Na, ir dar panegirika žmogui, atvedusiam Danielių į veganizmo kelią. Štai koks komentaras yra po šiuo tekstu Facebok’e:

Taigi… Analizė?

Pradėkime nuo paties paprasčiausio dalyko, kur maniau, kad visi, susidūrę su tekstais supranta, bet pasirodo, kad ne. Nesupranta – tai aiškinu kaip pradinukams.

Nuotrauka – pavadinimas – turinys. Tai yra trys nedalomi to paties kūrinio elementai. Socialinėse medijose (tiek facebook, tiek instagram ir visur kitur) visų pirma pamatome nuotrauką, tada antraštę, tada ištrauką iš teksto po nuotrauka. Arba tik antraštę ir nuotrauką. Tai yra elementai, dėl kurių žmonės spaudžia ant tavo nuorodos. Tai yra priežastis kodėl žmonės suteikia šansą tavo tekstui.

Taigi, žmonės šansą tavo tekstui suteikia dėl to, kad jiems patiko nuotraukos ir antraštės (priklausomai nuo formato – trumpos teksto ištraukos) derinys. Tačiau statistika negailestinga – žmonės dažniausiai iš teksto išeina perskaitę vos pirmą pastraipą (taigi, jeigu prisikasei iki šio sakinio – labas! malonu, kad vis dar skaitai!) , tad itin svarbu, kad perėjimas nuo antraštės iki teksto esminių punktų vyktų sklandžiai.

Šiuo konkrečiu atveju, kaip pastebėjo Kasparas, paveiksliuke matome azijietį vaiką (nors realiai dar gali būti P. Amerika gal?), prie kurio prisegta etiketė „Priešas”. Kaip Rimantė pastebėjo – į biblinius motyvus traukiantis pavadinimas… O mes visi žinome, kokie Mylintys savo priešus yra religijų atstovai… Tereikia kryžiaus karus prisiminti, kur meilė kibirais per ausis liejosi.

Galiausiai – pats tekstas. Kaip ir minėjau, tai labai miniatiūrinis tekstukas (kai kurie mano postai FB ilgesni už jį būna…), kurio visa esmė (ir maždaug pusė viso teksto) yra citatose. Tačiau šiame tekste tie, kurie nevalgo mėsos pateikiami kaip nuskriaustieji – tie, kuriuos reikia mylėti, pamaitinti, papirkti nemokamu maistu, dar kartą mylėti… Jie kitokie, bet viskas OK – tu juos mylėk, ir jie susipras.

Ir tada paveiksliukas. Kodėl ne kokia vištytė ar karvytė? Kodėl ne padėklas su maistu? Kodėl ne nuotrauka iš vegan festo? Galima rasti TIEK DAUG variantų į temą ir ne mažiau – neutralių. Pieva ir gėlės – gražu ir pavasariška ir nuotaiką nuostabią kuria. Bet kokie kiti gamtos vaizdai. Nori egzotikos? Įdėk turgaus nuotrauką! Įdėk į orą kylančius balionus – simbolizuos, kaip lengva būti veganu! Daug, labai daug variantų iš ko rinktis.

BET. Pasirenki ryškiai kitos tautybės atstovo nuotrauką ryškiais tautiniais rūbais.

Dabar trumpai pagalvokime, kokioje aplinkoje gyvename. Mus supa žmonės, kurie bijo parduoti žemę užsieniečiams, nes vežimais iš Lietuvos išves ir beliks duobė. Mus supa žmonės, bijantys imigrantų – nesvarbu, ar musulmonai ar kaimynai iš ukrainos. Imigrantai yra imigrantai ir jie blogai! Apskritai, dabartinė geopolitinė situacija tokia, kad tautybės ir rasės pagrindu susipriešinimo yra daug – nėra tai pirmuosius laikraščių puslapius dominuojanti tema ir nėra kažkas, kas būtų didžiausia problema po Lietuvos saule, bet paskaičius naujienas ir komentarus – ksenofobijos Lietuvoje apstu.

Ir tada ant kitataučio nuotraukos uždėtas žodis „Priešas”. Mylėti, nemylėti, akmenis užmėtyti ar pamaitinti – vis tiek tai priešas. Ir tekstas… Tekstas, kuris išaukština veganus ir pabrėžia, kad veganai turi mylėti ir padėti tiems, kurie yra ne veganai.

O jeigu man nereikia tavo meilės? Jeigu aš ir pati galiu sau nusipirkti maisto, nereikia kad mane maitintum? Ir šalin su savo meile! Škatc! Šalin, sakau!

Meilė, kaip ir visa kita, negali būti primesta. Iš primestos meilės yra kyla visi tie „aš gi žinau, kaip geriau, klausyk manęs ir bus gerai!”.

Ir ką gauname visus šiuos elementus sudėjus į vieną puodą? Propagandą, štai ką gauname!

Nes realiai – tai yra veganizmo propaganda. Nekaltu paveiksliuku ir pavadinimu visi ne veganai įvardinimi kitais, kitokiais, priešais. Tačiau tekste nėra žodžio priešas, taigi nuo to galime nusiplauti ir pasakyti, kad tikrai to galvoje neturėjome! Tačiau tekste spinduliuojama pertekline meile, nes vargšiukai mėsėdžiai jos negauna pakankamai. Kaip ir maisto. Juos privalu pamaitinti ir pamylėti!

O kuo čia dėta autoriaus mirtis?

Tekstą apie veganus ir veganišką meilę rašė Danielius. Kas nors kiek dažniau skaito mano įrašus žino, kad jis yra mano kolega ir mano draugas. Su juo kartu esame vedę paskaitas, jo tekstas yra šiame bloge, jis dažnai minimas mano komentaruose.

Taigi, kai jis parašo, kad jokio rasizmo net neketino dėti į straipsnį – aš juo pilnai tikiu.

Problema ta, kad nepriklausomai nuo to, norėjo Danielius čia patalpinti neigiamų asociacijų ar ne – jos yra. Jas matau aš, mato Rimantė, mato Kasparas, mato dar bent keli žmonės. Kiekvienas vertiname atskirai, pagal savo prizmes ir kontekstus, taigi mūsų matymai pilnai irgi nesutampa, bet tų matymų kryptis – gana panaši.

Tačiau Danieliaus nėra. Šiam tekstui jis mirė vos tik jį paleidęs. Visi jo komentarai, visos diskusijos apie šį tekstą, visos jo paties išsakytos teksto interpretacijos… Reiškia lygiai tiek pat kiek mano čia parašyta analizė, kiek Rimantės, Kasparo ar visų kitų komentarai.

Paleidęs tekstą tekstui Danielius mirė. Dabar šiam tekstui yra kitas Danielius – stebintis ir komentuojantis Danielius. Tačiau jis nebegali savo komentarais pridėti ar išimti iš teksto reikšmių, jis negali jo pagerinti diskusijomis apie tekstą ar papildomais kontekstais.

Tai pamoka visiems, kas dirba su rinkodara, kuria turinį, rašo blogą, postina socialiniuose tinkluose…

Niekas nesivargins analizuoti jūsų asmeninių patirčių, kontekstų ar pažiūrų. Jeigu XX a. viduryje Barthes idėjos buvo kritikuotos, atmestos arba priimtos su išlygomis, jas modifikavus, tai dabar jos aktualios kaip niekada.

Niekas nenori skaityti jūsų turinio analizės. Niekas nenori paaiškinimų, kodėl tai gerai arba blogai.

Yra tam tikra vaizdų ir kitų teksto elemetų kalba ir tavo, kaip teksto kūrėjo (video montuotojo, fotografo, marketingo specialisto…) darbas pasirūpinti, kad tai, ką tu duodi auditorijai būtų pateikta auditorijos kalba, auditorijai suprantamais simboliais ir vengiant dviprasmybių, kurias tavo auditorija gali suprasti ne taip.

Paprasta. Bet dažnai pamirštama.

O tu galvoji kitaip? Pasidalink savo nuomone komentaruose!