Prieš kelias dienas baigiau straipsnį apie tai, į ką atkreiptį dėmesį pradėjus dirbti sau, tačiau jaučiau, kad kažkas ne taip, kad gali būti geriau. Taigi, Danieliui (taip, tam pačiam iš Debesylos) nusiunčiau, kad paskaitytų.
Kaip ir kiekvienas kuriantis žmogus, slapta norėjau, kad ateitų atsakymas, jog straipsnis tiesiog idealus, apvertė jo pasaulį aukštyn kojomis ir nieko taisyti tikrai nebereikia. Realistė manyje suprato, kad to tikrai nebus, tačiau tikėjosi patarimo pataisyti pradžią ar padirbėti ties pabaiga, ar kažko panašaus… Visgi, mūsų pokalbis klostėsi maždaug taip:
Kai gavau Danieliaus atsakymą, buvo jau besibaigianti pirma valanda naujos dienos ir pats laikas gultis miegoti. Pirma mano reakcija į jo žinutę buvo Huh?! Toliau supratau, kad nesupratau, kas jam ten neaišku bei pradėjau jausti kylantį lengvą susierzinimą. Taigi, prieš pat miegą galėjau:
a) Pulti teisinti savo teksto ir įrodinėti, kad jis nieko nesupranta!
b) Pasistengti išsamiai paaiškinti pagrindinę teksto mintį, o tada visą naktį griaužtis, kokia niekam tikusi rašytoja esu ir kaip man reiktų mesti visą kūrybą ir grįžti dirbti su pardavimais…
c) Leisti sau maždaug 30 s. pasėdėti piktai sučiaupus lūpas ir tada gūžtelėjus pečiais eiti miegoti. Nepatiko – matyt ne jam tekstas skirtas buvo.
Nusprendžiau, kad mano miegas man brangesnis už bergždžią ginčą ir pasirinkau variantą C. Ryte vis dar nesupratau, kas jam neaišku, taigi atrašiau vienintelį atsakymą derėjusį prie jo klausimo. Tai suveikė – Danielius iškart sukonkretino savo pastabas bei davė gana taiklių patarimų, kaip patobulinti tekstą. Ir, o netikėtume, jo pastabos atitiko tai, kas man pačiai nepatiko tekste, tačiau dienos išvargintos smegenys jau nebesugebėjo to apčiuopti ir sukonkretinti.
Visgi, pokalbių ir konsultacijų metu pastebiu, kad daugelis žmonių išties yra linkę rinktis variantą B ir nesugeba ramiai priimti to, kas jiems sakoma.
Taigi, kaip reaguoti ir ką atsakyti klientui, kuriam nepatiko jūsų darbas?
Visų pirma reikia nuspręsti, ar klientas teisus kritikuodamas atliktą darbą. Štai du pavyzdžiai:
- Reikia, kad tekstą perrašytum išryškindama pagrindinę mintį, taip pat nepatinka paskutinė pastraipa – gal gali vietoje teksto apibendrinimo ten paminėti kitus produktus, kuriuos parduodame?
- Man šitas tekstas nelabai pasirodė. Toks… Tiesiog perrašyk.
Ar jauti skirtumą? Skirtumą tarp to, kur klientas aiškiai suformulavo, ko nori ir tiesiog pasakymo, kad „nelabai patiko”? Čia panašiai, kaip V. Valkūnas žino, kas yra gera fotografija, nes jo žmona lankiusi kursus, ir dėl to diktuoja, kaip turi būti sudaromos knygos…
Pirmu atveju – eisi perrašyti teksto. Nes apsiėmei užsakymą ir tavo pareiga pasirūpinti, kad rezultatas atitiktų kliento lūkesčius. Be to, tikslūs ir taiklūs komentarais – puikus būdas tobulėti ir kitą iš pirmo karto darbą atlikti geriau. Antru atveju turi kelis pasirinkimus:
- Pasiųsti klientą pasivaikščioti Genitalijų alėja ir reikalauti darbo užmokesčio, nes darbą gi padarei!
- Atisakyti bet kokio užmokesčio ir dar atsiprašyti už sugaištą laiką. Ir tada nusiplakti save rykštėmis, koks niekam tikęs kūrybininkas esi!
- Bandyti tekstą redaguoti ir taisyti, ir perredaguoti, ir dar kažką pridėti ar atimti, ir tada dar vieną redakciją daryti… ir taip iki begalybės vis tikintis, kad sugebėsi įrodyti, jog esi pakankamai geras ir atsakingas kūrybininkas! (arba padaryti 101-mą dizaino versiją, arba 15-tą kartą iš naujo verti karoliukus apyrankei, arba…)
Kartais verta pagalvoti, ir ką pozityvaus gali nuveikti su kritika. Pavyzdžiui:
- Įsiklausyti į patarimus ir tobulinti savo darbų atlikimo techniką;
- Įsiklausyti į kritiką ir suvokus, kaip aplinkiniai mato tavo kūrybą atrasti nišą, kurioje gali geriausiai realizuoti savo talentą;
- Išmokti atskirti gerus patarimus nuo visų kitų bei įgusti atsirinkti tik tuos patarimus, kurie vertingi tau;
- Išmokti išmesti į šiukšlinę piktus, pagiežingus ir beverčius komentarus.
Deja, gana daug žmonių prieš imdamiesi anksčiau minėtų veiksmų, visų pirma puola plakti save rykštėmis… STOP!
Svarbiausia suprasti, kad:
- Neverta vargti iki negalėjimo prie vieno darbo tik tam, kad kažkam (o visų pirma sau) įrodytum, jog tikrai gali jį atlikti. Kažkada ateina laikas pripažinti, kad tai galbūt ne tavo stilius, ne tavo sritis ir ne tau skirta tą darbą tobulai atlikti;
- Tai, kad tavo darbas netiko vienam (ar keliems) užsakovų dar nereiškia, kad esi prastas rašytojas / dailininkas / dizaineris / kt.;
- Kritika nėra nukreipta asmeniškai prieš tave ar tavo darbą.
Ir tai turbūt geriausias patarimas, kurį galiu duoti visiems, bijantiems kritikos.
Kritika nėra nukreipta nei asmeniškai prieš tave, nei prieš tavo darbą!
O tada prieš ką ji nukreipta?
O kodėl kritika turi būti prieš kažką nukreipta? Žmonės skirtingai supranta spalvas (pvz. mano mėlynos tympos man mėlynos, o štai Kasparui jos – žalios.), klauso skirtingos muzikos, vaikšto į skirtingus filmus… Tad kodėl turėtų vienodai suvokti kas yra geras tekstas, geras dizainas ar gera iliustracija?
Problemos kyla dėl to, kad daugelis kūrybinį darbą dirbančiųjų save sutapatina su savo darbais, o daugelis kritikų nesupranta, kaip kiti žmonės gali pasaulį matyti kitaip ir kaip kažkam gali patikti tai, kas nepatiko jam.
Kaip to išvengti?
Norint išvengti tokių situacijų, geriausia yra turėti paruoštą savo darbų portfolio ir jį nuolatos atnaujinti pridedant ne tik naujausius kūrinius, bet ir išimant senus, nebereprezentuojančius dabartinių gebėjimų ar stilistikos. Užsakymą vykdantis asmuo visada turi nusiųsti savo portfolio klientui, o klientas – rasti laiko atidžiai peržiūrėti porfolio turinį ir įvertinti, ar tenkina tiek darbų kokybė, tiek jų stilistika. Tarkime, jeigu porfolio šiuo metu yra 10 švelnių, realistinių fotografijų, tačiau klientas nori atlikti projektą gore stiliuje, galbūt vertėtų pasiieškoti aštresnius kadrus darančio fotografo?
Taip pat nepamirškite bendrauti su klientu per visą darbų atlikimo laikotarpį – siųskite juodraščius, eskizus ir panašiai. Kuo ankstesniuose etapuose užsakovas galės įvardinti, kas jam nepatinka, juo didesnė tikimybė, kad sugebėsi prisitaikyti prie jo poreikių.
Galiausiai, palaikykite gerus santykius su savo kolegomis tam, kad esant reikalui, galėtumėte perleisti užsakymą (ar dalį jo) kitam žmogui. Ir jokiu būdu nepradėkite kvestionuoti savo pačių sugebėjimų, jeigu prireiktų taip pasielgti!
Ir pabaigai…
Kad ir kokia ta kritika būtų – konstruktyviai naudinga ar konstruktyviai naudinga kaip fekalijų maišelis padegtas prie tavo namų durų – svarbiausia neleisti jai įlįsti į tavo galvą ir ten apsigyventi.
O pačios kritikos pateikimo, panaudojimų ir priėmimo būdų yra tiek daug, kad galima ir atskirą knygą apie tai parašyti. Knygos nerašysiu. Tačiau pakviesiu į asmeninę konsultaciją visus, kurie nori čia tema pakalbėti išsamiau ir geriau suprasti, kas ta kritika ir ką su ja veikti.
Lithuanian
Jei kritika nepagrįsta ir tai yra daugiau kabinėjimasis prie žodžių, siųsk į Genitalijų alėją, tik mandagiai. Tokie klientai turi bjaurią savybę – išsidirbinėti. Sugaiši daug laiko, nervų taisydama tekstus, o atlygis nebus to vertas. Geriau per tą patį laiką parašysi tekstus kitiems ne tokiems „reikliems” klientams. Ir maloniai, ir pelningai. Patikėk, tai tikrai žinau iš savo patirties.
Mariau, pilnai sutinku ir dažnai pati tai kartoju žmonėms! Tiesiog straipsnis ir taip gavosi per pus ilgesnis nei planavau, o sudėjau gal tik 1/5 to, ką galimą papasakoti apie kritiką, jos priėmimą, kada ją atmesti, o kada ne tik kritiką atmessti, bet ir žmogui gero pasivaikščiojimo tarp Genitalijų palinkėti. 😀
Tikiuosi, kad kam reikėjo buvo naudingas, o kas nori daugiau ir išsamiau – visada gali registruotis konsultacijai 😉
Na, šiaip kritika visada į kažką yra nukreipta. Jei tai nėra konstruktyvi kritika, tai ji bus nukreipta į „patinka/nepatinka” rėmus, kas nėra produktyvu. Darbą kritikuoti galima ir net būtina. Bet ir dėl iškritikuoto darbo neverta nuleisti rankų. Tai tereiškia, kad yra kur tobulėt (kalba eina apie protingą kritiką, o ne lempinę).
Tekstas buvo apie tai, kad dažniausiai (nes labai norint visada galima rasti pavyzdžių, kuomet pradeda veikti patinka / nepatinka konkretus žmogus ir panašiai) kritika yra tai, kaip kitas žmogus supranta meninius dalykus iš estitinė pusės ir kad tai nebūtinai turi sutapti su tavo kūrybos stiliumi. Štai, kai išlenda šitie estetiniai neatitikimai, dažnai ir gimsta kritika.
Bet tai nereiškia, kad tokiu atveju reikia nuleisti rankas, pradėti save plakti ir viską mesti. Kartai – kaip tekto pradžioje aprašytoje situacijoje su kritika kitam mano tekstui – galima ją priimti ir pataisyti, kas buvo negerai. Kitais kartais verta tiesiog jai nepasiduoti, nepradėti asmeniškai ginti savo darbo ir tiesiog judėti toliau.
O šiaip, kalbant apie kritiką, jos priėmimą, atmetimą ir pasimokymą iš jos – galima visą knygą apie tai parašyti. Čia išrinkti keli trumpi momentai ir situacijos, apie ką dažniausiai kalba žmonės mokymų ir konsultacijų metu 😉