Verslios pelėdos

Rašytojų agentūra more buvo įkurta vos prieš 8 mėnesius, tačiau jau dirba su tokiais klientais kaip „Telia“, „Bitė“ ir „Pigu.lt“.

Kai klientų sąraše rikiuojasi tokios įmonės, veikiausiai pagalvosite, kad dar prieš įkuriant kompaniją reikėjo įdėti nemažai įdarbio ir pastangų – ir būsite visiškai teisūs.

Erikas Murinas, agentūros įkūrėjas, turi jau penkerių metų tekstų rašymo patirtį ir puikiai žino, ko reikia klientui. Ir Erikui dar tik 18.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Pirmą straipsnį parašiau trylikos, kai pamačiau, kad vienas IT naujienų portalas ieško autorių. Už pinigus pradėjau rašyti po kelių mėnesių. Tuos pirmus darbus dariau kartu su kolega, rašėme tekstus apie planšetinius kompiuterius. Nuo tada pradėjau rašyti vis daugiau ir nuo to laiko nesustojau – pamažu atsivėrė keliai ir į Verslo Žinias, ir į DELFI, ir daug kur kitur.

Kas buvo sunkiausia žengiant pirmuosius žingsnius?

Suprasti ką darau gerai, o ką – blogai. Padėjo kolegų ir skaitytojų atsiliepimai, tačiau kartais vis tiek atrodydavo, kad viską gerai aš ten darau. Paskaičius tuos pirmus tekstus dabar, taip nebeatrodo. Taip pat buvo sunku bendrauti su klientais – nustatyti kainas, derėtis ir t.t. Kai iš viso gyvenime beveik nesi turėjęs santykio su pinigais, tai tavo vienas iš pirmų darbų, o klientai tau kartais tinka ne tik į tėvus, bet ir senelius, atsilaikyti nėra labai lengva.

Kaip tavo rašymas išaugo į agentūrą?

Agentūrą atidaryti planavau tik šią vasarą – tai turėjo anksčiau ar vėliau nutikti, nes kartais užsakymų jau paprasčiausiai būdavo per daug, todėl kartais negalėdavau visko padaryti vienas. Be to, kai agentūroje žmonių daug, jie visi turi skirtingus hobius ir pomėgius, daug paprasčiau įtikti visiškai skirtingiems klientams. Visgi agentūrą įkurti teko šiek tiek anksčiau, nes įvyko netikėtų pokyčių. Įkurti agentūrą, sukurti jai puslapį ir surasti komandą reikėjo per mažiau negu mėnesį, nes kitu atveju mano pajamos būtų bent jau kuriam laikui sustojusios. Kadangi turėjau labai daug pažinčių jau iš ankstesnės patirties, viską suorganizuoti nebuvo sunku, todėl padarėme viską laiku. Dabar, maždaug po 8 mėnesių, sėkmingai dirbame su tokiais klientais kaip „Telia“, Pigu.lt, „BITĖ“ ir t.t.

Koks tavo požiūris į verslo planų rašymą, skrupulingą veiklos modelio dėliojimą ir panašiai? Ar tai tikrai reikalinga?

Manau, kad tai yra daugiau ar mažiau reikalinga. Ar tam yra būtinybė? Ko gero, priklauso nuo verslo pobūdžio – parduodant produktą, verslo planas yra beveik būtinas, o paslaugų verslui jis, tikriausiai, nėra tiek reikalingas, nes nėra daromos didžiulės investicijos. Visada galima išsiversti ir be verslo plano. Galų gale, ne visiems pavyksta tų planų laikytis. Tačiau bent jau apytiksliai žinoti savo tolimesnius žingsnius visada reikėtų.

O pats, kurdamas agentūrą, ar turėjai verslo planą?

Ne, neturėjau, nes nelabai tam buvo laiko. Aš žinojau ir žinau, ko aš noriu iš agentūros ir kokie yra tikslai šiems metams, bet mes tą metinį planą įvykdėme labai greitai. Planas buvo tik mano galvoje, jo „verslo planu“ nepavadinčiau.

Dabar žinau, kuria kryptimi mums reikia augti, tą sėkmingai ir darome. Visgi tikiuosi, kad ir vėl pavyks savo lūkesčius smarkiai pranokti

Papasakok apie savo dienotvarkę – kokia ji buvo kai mokeisi ir ko tikiesi įstojęs studijuoti?

Kiekviena diena būdavo skirtinga. Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais dažniausiai keldavausi septintą, namo grįždavau apie 13:40. Tekdavo ir pamokų praleisti, o tą laiką išnaudojau darbui arba analizuodamas naujus produktus, kuriuos man atsiųsdavo gamintojai, kad išbandyčiau prieš rašydamas apžvalgas.

Po pamokų visada išgerdavau kavos ir apie 14-15 valandą kibdavau į darbus, vakarais – į mokslus. Kiek dirbdavau, priklausydavo nuo sezono, nuo darbo kiekio. Kiek laiko skirdavau mokslams, irgi priklausydavo nuo įvairių aspektų. Dažniausiai tai būdavo apie 30-40 minučių, bet yra tekę pasėdėti ir po 2-4 valandas. Likus kelioms dienoms iki egzaminų (ypatingai lietuvių ir istorijos), teko mokslams skirti ir maždaug 8-10 valandų per dieną.

Beveik kasdien rasdavau laiko bent jau valandai išeiti ir su draugais į kiemą – kitu atveju būtų nučiuožęs stogas.

Tuo tarpu antradieniais ir ketvirtadieniais neturėjau kažkokio stabilaus tvarkaraščio. Tomis dienomis būdavo visokios technologijos, biologijos, moduliai, tai mokykloje praleisdavau ne daugiau dvejų ar trijų valandų. Dažniausiai vietoje ėjimo į pamokas miegodavau, nes reikėdavo kažkaip kompensuoti miego trūkumą iš praeitų dienų – neretai tekdavo ir dirbti ar mokytis vėlai vakarais.

Savaitgaliais daug laiko skirdavau ir darbui, ir poilsiui, tačiau kiekvienas savaitgalis būdavo labai skirtingas. Pradėjus mokytis universitete, manau, kad dienotvarkė pernelyg smarkiai nesikeis. Visada puikiai tvarkiausi su savo laiku – nenukentėjo nei mokslai, nei darbas, nei socialinis gyvenimas, tad tikiuosi, kad tokia tvarka išliks.

O koks tavo požiūris į konkurentus?

Apie konkurentus kalbėti visada sunku ir, iš tikrųjų, nelabai etiška. Todėl pasakysiu banaliai, bet paprastai. Konkurentus vertinu ir gerbiu už tai, kad jie skatina progresą, iš jų dažnai galima kažko išmokti. Teoriškai „more“ agentūra juk konkuruoja ir su „Rašto Pelėdomis“. Bet mes iš jūsų galime pasimokyti lygiai taip pat, kaip ir jūs galite pasimokyti iš mūsų. Tai yra smagu. O faktas, jog klientai gali rinktis, yra žavus tuo, kad gavęs užsakymą supranti, jog tavo komanda yra pasitikima labiau negu bet kuria kita. Konkurencija suteikia to azarto versle.

Kokias, tavo nuomone, didžiausias klaidas daro naujai į rinką atėję freelanceriai?

Jie nemoka įvertinti savo laiko. Vieni save pervertina, kiti nuvertina ir tik nedidelė dalis žmonių pataiko į tą aukso viduriuką. Aš irgi anksčiau viską vertindavau nelabai tiksliai, bet dabar turiu vieną tikslų valandinį įkainį, todėl belieka paskaičiuoti, kiek man laiko užtrunka vienas ar kitas darbas. Aš šioje rinkoje jau gana ilgai, todėl viską puikiai žinau.

Iš tikrųjų, ką tik į rinką atėję žmonės nelabai gali tiksliai nustatyti savo kainą. Jie nežino kokia yra jų darbų kokybė, nes negali palyginti savęs su kitais, jie nežino kokie yra standartai. Šios klaidos išvengti beveik neįmanoma. Belieka klausti labiau patyrusių kolegų, bet ir jiems nustatyti kažkieno kito įkainius gali būti sunkoka.

Kokie tavo mylimiausi tinklaraščiai bei ką skaitai savo malonumui?

Savo malonumui dažniausiai skaitau visokius užsienio IT naujienų portalus – PocketNow, PhoneArena, TheVerge ir PRexamples.com apie PR ir marketingą. Tiesa, visa tai siejasi ir su mano darbu, tai ir malonumas, ir darbas. O iš lietuviškų autorių skaitau Rokiškį Rabinovičių, Debesylą, Užkalnį, labai vertinu Olego Šurajevo įžvalgas, taip pat Arijaus Katausko, Andriaus Baranausko ir daugybės kitų PR ir marketingo specialistų užrašus socialiniuose tinkluose.

Mėgstamiausi Lietuvos naujienų portalai yra 15min ir Verslo Žinios. Pačiam tenka rašyti į VŽ ir DELFI, tai gali būti šiek tiek keista, kodėl neskaitau to paties DELFI. Bet paprasčiausiai manau, kad šis portalas šiek tiek užmigo ant laurų su savo visomis antraštėmis, papais bei kitomis nesąmonėmis. 15min šiuo metu yra gan smarkiai priekyje. Kaip ten bebūtų, smagu, kad 15min savo kokybe aplenkė kitus ir štai dabar net ir DELFI leidžia naujus projektus, bando gerinti kokybę. Konkurencija visada yra gerai. Tuo tarpu Lietuvos Rytas šiuo metu yra arti lietuviškos žurnalistikos dugno. Tačiau LRytas.lt turi neabejotinai geriausią IT naujienų skyrių Lietuvoje – Arnoldas Lukošius įdėjo į jį neįtikėtinai daug darbo, o Gediminas Gasiulis viską ir toliau tęsia, IT naujienų kokybė ten aukštesnė negu bet kurio kito didžiojo lietuviško naujienų portalo.

Jei galėtum pora metų sau jaunesniam žmogui duoti vieną vienintelį patarimą – koks jis būtų?

Neverta mėtytis. Jeigu randi veiklą, kuri tau patinka, ten reikia ir likti. Nesakau, kad visai nereikia bandyti naujų dalykų gyvenime, tačiau nuolat mesti vieną veiklą, kuri yra įdomi, tuomet judėti prie kitos, yra kvaila, tai yra laiko gaišimas. Pats beveik niekada nesimėčiau, o kai kažkur kitur bandydavau įeiti (programavimas ar panašiai), dažniausiai tiesiog sugaišdavau laiko.

Dėl savo tokio požiūrio į laiką, praleisdavau net ir pamokas, kurios man asmeniškai neatrodė būtinos – nelabai dažnai ateidavau į chemiją, biologiją, o tokiose pamokose kaip dailė ar technologijos būdavau retesnis svečias negu karštis Lietuvoje. Baigęs mokyklą visiškai dėl to nesigailiu ir netgi manau, jog tai buvo vienas geriausių mano sprendimų. Puikiai išlaikiau visus egzaminus, laisvai įstosiu būtent ten, kur noriu bei sutaupiau daugybę valandų. Dabar kam nors gali pasirodyti, jog raginu bėgti iš pamokų. Iš vienos pusės tą ir darau, o iš kitos pusės tik rekomenduoju susitelkti ties savo tikslu, o ne bandyti daryti viską idealiai. Reikia atsirinkti kas yra būtina, o kas – ne.