Tądien patyriau košmarą. Ne, man nereikėjo į mokyklą, manęs niekas nesivijo, namuose neradau paslėpto kambario ir… Eee… *Ieško dažniausių košmarų scenarijų sąrašo*… Man nekrito dantys… Jo. To irgi nebuvo.
Užtat nubudau be 21,7% prenumeratorių. Praradau 909 žmones. Kažkur!
Kodėl šie žmonės pradėjo manęs nemėgti? Ką aš pridirbau? Ar kažkas nuhakino mano tinklaraštį, feisbuką? Kažkas apie mane prikalbėjo melų? KAS ČIA DAROSI???
Nes vaizdas atrodė taip:
O šitai džiugiai neatrodo… Ypač, kai tuos 4,2 tūkst. žmonių pats auginai, rinkai, su jais bendravai, siuntei laiškus ir šiaip – jau 5-erius metus kūrei turinį.
Kas nutiko? Pasirodo, juokingas dalykas…
Šiuos žmones atstūmiau aš pats
Ištryniau 909 žmones, kurie prenumeravo mano mintis el. laiškais.
Ar aš lunatikas ir nepamenu, kaip tai padariau?
Berods, kad ne lunatikas, bet iš pradžių tikrai neprisiminiau, kaip tai padariau. Tik patikrinęs savo el. laiškų siuntimo servisą (Active Campaing, rekomenduoju) pamačiau – juk dar prieš pusę metų buvau nustatęs automatinį tikrintuvą:
Kontaktas neatidarė nė vieno laiško per [180] dienų -> ištrinti.
Tiesiog. Jokių lia lia, ištrinam ir sudiev.
Pamatęs nurimau. Per paskutinius pusę metų jis pamažu ištrynė virš 1,1 tūkst. kontaktų (galimų pirkėjų!!!) ir man liūdna, kad panašaus dalyko neįmanoma padaryti feisbuke. Norėčiau ir feisbuke išmesti bent 20% savo sekėjų.
…Kodėl?
PIRMIAUSIA: Šie žmonės kainuoja.
Ir jei turi auditoriją (nepaisant: feisbuke, el. pašte, šiaip užsukančius į tavo puslapį ar fizinę parduotuvę) – tau irgi kainuoja.
- Man kainuoja el. laiškų siuntimas, nes kūniškai su tokiais kiekiais neapsieičiau – per Gmail rankomis nespėčiau siųsti.
- Jurgitai kainuoja feisbuko reklamos, nes kuo daugiau feisbuko puslapio sekėjų, tuo mažesnis kiekis (procentais) pamato žinutes be reklamos. Pažiūrėk į „Clasical Art Memes” feisbuko puslapį, kuris turi virš 4,9 milijono sekėjų, tačiau reakcijų į įrašus sulaukia tik tūkstančiais. Net didžiausio dėmesio sulaukiantys puslapio įrašai (~49 tūkst. reakcijų) sudaro… Vos 1% sekėjų. Nekalbant apie prastesnius.
- Kainuoja erdvę, nepaisant hostingo ar fizinio ploto mieste.
O tai tik eurai.
ANTRIAUSIA: Šie žmonės nesiklauso, ką kalbi.
Jie kaip draugai, kurie sako, kad nori pradėti daryti X, tačiau to nepradeda net po 3-ejus metus trunkančių raginimų. Jie kaip tavo buvęs ar buvusi, kuri sakė „myliu aš tave labai”, bet išties labiausiai mylėjo tavo piniginės apimtį ar egzistencinę skylę tarp kojų. Jie tiesiog nesiklauso.
…Aišku, nereiškia, kad tai blogai. Galbūt ir nereikia tavęs klausytis – šneki nesąmones. Galbūt jiems tiesiog praėjo akimirka, kai reikėjo tavo pagalbos ir iškeliavo toliau.
Bet faktas, kad jie nesiklauso.
Ir laikas, kurį leidi ruošiant išskirtines žinutes, laiškus, dovanas šiems žmonėms, iš esmės švaistomas. O ko daugiau nenusipirksi? Teisingai – malonumo vėl žiūrėti mėgstamiausią serialą iš naujo… Ir laiko. Dar nenusipirksi meilės, bet čia jau kita tema.
Nors…
TREČIAUSIA: Šie žmonės nemylėjo tavęs.
Tik to nepadainavo kartu su Džordana. Jie ir taip nebuvo tavo didžiausi fanai – prisijungė, nes galbūt padarei klaidą ir rengei „spausk like bei laimėk” konkursą, galbūt prisijungė, nes tikėjosi kažko kito, galbūt kontaktus netgi pirkai…
„Tu esi savo dėmesys”, savo knygoje sako muzikos autorius Martynas Jocius. O kam tu skiri savo dėmesį?
Manau būtų daug naudingiau, jei paimtum vieną savo didžiausią faną, parašytum jam asmeninę žinutę ir pakviestum tiesiog susitikti vietinėje kavinėje ar tavo biure. Būtų naudingiau, jei pažintum jį ir kas jį skatina pirkti tavo paslaugas… Nei šūkautum kurčiame feisbuko turguje.
Nejau nepastebėjai, kad lengviausia parduoti žmogui, kuris iš tavęs jau pirko?
Kad tu irgi perki iš ten, kur pripratai pirkti? Jei turi iPhone – kelintą modelį perki? O ir prekybos centrą turbūt turi mėgstamiausią? O tinklaraščio autorių, kuris tekstus pasirašo tarytum nuolat ką valgytų? M?
Taigi, kam skiri savo dėmesį? Ar tikrai žmonėms, kurie tave ir taip myli?
KETVIRČIAUSIA: Nieko nėra užtikrinto.
Šie 21,7% veltui dingusių potencialių klientų nėra pilnai dingę. Jei norės, jie sugrįš, o aš juos priimsiu. Tačiau tokie pokyčiai sekėjų kreivėje padeda mokytis. Panašiai, kaip pasimokei, kai išsiskyrei su savo paauglystės meilėmis.
Kai pakankamai ilgai dirbi savo srityje, pripranti prie savo lygio. O tai gali būti katastrofiška, kaip buvo Kodak ar Nokia korporacijoms.
…Ir galbūt pripratai, kad tavo el. laiškų atidarymas siekia 10% (kai Debesylos prenumeratorių – apie 44%), o „kiekvieną mėnesį iš manęs nupirks…” įtraukta į tavo planus kaip užtikrintas faktas.
Bet ar tikrai? Yra kitų dalykų, kurie irgi nėra užtikrinti, bet jie daug užtikrintinesni nei potencialių klientų kontaktai.
Tai:
- Vertė, kurią duodi klientams ir sekėjams. Net jei ir ne amžinai, bet prisimins.
- Tavo asmeninės žinios. Irgi ne amžinos, nes pasaulis keičiasi, bet kai kurios jų naudingos ir ilgiau.
Ir manau, kad tokios patirtys, kai daliai klientų pasakai „Ačiū, kitą kartą” ar bandai išsilaižyti nepavykusio produkto sukeltas žaizdas, yra proga pasimokyti.
Kas lieka, kai nėra tavo sekėjų?
Galiausiai, įsivaizduok tokią dieną. Jei nutiktų didžiausia katastrofa – saulės blyksnis ištrintų visus kietųjų diskų duomenis, o tavo feisbuko, el. pašto, net snapčiato kontaktai dingtų. Tai visai įmanoma, žinai.
…Kas lieka tuomet?
Ką tu sukūrei?
- Žmones, kurių gyvenimas dėka tavo darbo tapo geresnis? Žmones, kurie net ir neturėdami tavęs kontaktuose, net ir be begalės priminimų atmins, kad egzistuoji ir norės atsidėkoti?
- Žmones, kurie tik lengviau atsidus, kad neliko to įkyraus parazito?
Tokius klausimus dažnai sau užduoda vienas mano mėgstamiausių autorių, verslo procesų filosofas Seth Godin. Rekomenduoju jo tinklaraštį bei knygas. Po šio nutikimo su prenumeratoriais ir aš pradėjau dažniau savęs klausti šių klausimų.
Ir pamačiau, kad ištrynus neaktyvius gavėjus, realiai, nieko neprarandu.
…Tik gaunu erdvę naujiems žmonėms, kuriuos galiu mylėti. Tai padeda išgryninti tipinio pirkėjo modelį, finansiškai atsiperka geriau.
Galiausiai, pradėjau tikėti, kad ne kontaktų skaičiuje esmė.
Esmė ilgyje. Kiek ilgai pažįsti TĄ žmogų? Kiekvieną jų? Kokio gilumo jūsų santykiai? Esate reklamuotojas-žmogus, ar draugas-draugas?
Nes kokybiškas turinys išlieka.
Na, ar bent tuo pradėjau tikėti aš. Ką manai tu? Ar tai teisybė? O gal nusišneku? Bandau mokytis iš įvairiausių šaltinių, pasidalink savo patirtimi!
Obuolį valgantis,
Debesyla
Lithuanian
Aha…. tiiiiiik tie 900 gal ir skaitė, tik neužsikrovė paveikslėlių 😉 O kai neužsikrauni paveikslėlių laiške, niekas ir netrackina kad tu paspaudei ant emailo. Taiiiii…. nu reikia tikėtis kad neskaitė. O jei ir skaitė be paveikslėlių – tai tikrai nebeskaitys 😀
Active campaing trackina ne tik per paveikslėlius. Ir dar papildomai – paspausta nuoroda irgi skaitosi, kad laiškas buvo atidarytas (nes kiekviena nuoroda laiške su unikaliu kodu). Tai manau gana tiksliai, turint omenyje, kad 180 dienų laukimo periodas… 😛
Ir gerai kad kažkiek tų sekėjų nubyrėjo. Kam ta kiekis- juk kokybė kur kas geriau .Kam tos dulkės?
Ir toliau varyk,kaip rusai sako:-” tak deržat ”
Ačiū, Rimvydai! 😉
Taigi, iskenciau tavo roboto siuntinejamus jau skaitytus dalykus nes tikejausi kad pabusi ir duosi zinoti, kad esi gyvas.Karta, rasiau, kad del to gali prarasti skaitancius.Nepastebejai?A!Sakei, kad sistema manes neatpazysta.Gal ir kitu neatpazino, jie pacio nepaieskojo, – ir dingo gal net nenoredami.Taigi, mielas drauge,che, che…(kosiju).
Dabar viskas gerai.
Ačiū, Vitalija! <3
Įdomiai visai su tais sekėjais… ?
Ypač feisbuko. Ten košmaras – kuo daugiau seka, tuo mažiau (procentais) mato 🙂
Oho kaip įdomu. Nežinojau visų subtilumų turint tinklaraštį. Tau puikiai sekasi
Ačiū, stengiuosi! Tinklaraštystė man yra tiesiogine prasme darbas. Smagus, bet kasdien mažiausiai po 3 valandas praleist tenka – naujinimai, straipsniai, laiškai… Smagu, kad patinka!! 😉
O aš tave skaitau ir vis laukiu kol tu pereisi į kitą savo kūrybos etapą, tą, kuriame baigsis pozityvios psichologijos ir iššūkių metas. Jis irgi geras, bet tu man atrodai kaip drugys kokone ir aš vis laukiu, kol išsirisi, kol pamatysiu tavo spalvas 😀
Che, che. Žinai, kai skaitytojų ir pinigų srautas daugiausiai iš saviugdos (nes, ei, penkti metai jau eina su šitu), tai net nejauku keisti 😀
Bet išduosiu – nors ir iššūkis dar vienas, bet per šį mėnesį bandysiu parašyti fantastinę knygą. Ar tiksliau knygą, kaip kurti fantastinius pasaulius ir piešti žemėlapius, su pavyzdžiais ir visokių ten fantastinių pasaulių.
Tiesa, nenoriu žadėti, kol nebaigiau. Nes maniau, pavyzdžiui, kad meilės laiškų knygą jau šiuo metu būsiu baigęs. Tačiau pasirodo, kad parašyti romaną iš meilės laiškų kiek sudėtingiau, nei maniau. Dabar lankausi po spektaklius ir renku meilių idėjas… 😀
Žodžiu. Dar nukeliausiu. Tu irgi juk kadais rašei tik apie mediciną! 😉
Va, aš irgi laukiu, kol Danielius įdomesnius dalykus pradės daryti… Na, bet kaip vakar ar užvakar jis pastebėjo – dbar pradeda klausyti patarimų, kuriuos daviau prieš 2 – 3 metus… gal dar po metų ar dviejų išgirs, kad kažkada siūliau mažiau lįsti į savo gerbėjų subinaites ir daugiau išsitaškyti darant dalykus, kuriuos jis realiai nori daryti.
Tiesa, čia bėda kad jis pats nežino (ar bent vasarą nežinojo… ) ką nori daryti. Arba man nesako 😀
Aš kaip Dansu Dansu Dansu herojus! 😀
Aš labiau norėčiau fantastinės knygos, o ne knygos apie fantastines knygas. Kai skaitau ką rašai, tai mane lanko įspūdis, kad tai nėra tavo kūryba, daugiau darbas, pagal konkrečias taisykles ir lūkesčius, toks, kuris tau generuotų pajamas. Tai kūrybinis darbas, bet… bet tai kaip gražūs puodai ar plytelės iš dailės kombinato. Manau esi talentingas žmogus ir gali savo įgūdžius, talentus, įgūdį ir pomėgius tam panaudoti, bet kartais man rodosi, kad tam ir tenaudoji, bandai gauti ir pasiekti daugiau tame, kame tiesiog nėra gylio tokio dydžio žuviai, kaip tu. Na, jei tai būtų meilė, tai būtų bandymas mylėti pasaulyje, kuriam jos būtų per daug ir ji per stipri. Todėl laukiu, kol pereisi kitur, ten, kur būsi iš tiesų savas, kur bus tavo namai, kur nereikės validacijos, kad tai, ką darai svarbu ir įdomu, nes skaičiukas didelis. Gal tai bus pelninga, gal turėsi kažkaip kitaip duoną pelnyti, bet matau tau šviesą ir gražią ateitį.
/skaito ir pritariamai linksi galva/
Danieli, neklausai manęs – paklausyk protingesnių žmonių 😉
Bet štai, šis straipsnis ne apie saviugdą – jis apie marketingą ir emeilų prenumeratorius. Man apie 20 žmonių iš 3,6 tūkst atsiprenumeravo per šiandien (vietoj įprastų ~8 žmonių po naujo laiško). Tai techniškai… Kaip ir rašau kažką kito, naujo! 😀
Ar nenorėtum mieliau turėti 100 skaitytojų iš kurių 20 po tavo posto tau rašytų komentarus ir įspūdžius, atsimintų ką tu parašei, o ne beveik 4 tūkstančius iš kurių dauguma tavimi džiaugiasi ne dėl tavo kokybės, o dėl tavo kiekybės? Aš turiu fantaziką, kad nustok rašyti ir jiems išnyksi, jie nepasiges tavęs, nes jiems tave apibrėžianti savybė yra tavo nuolatinis rašymas, tavo teminis ir turinio pastovumas. Galvoju, kad jeigu tą kažkiek nujauti, tai turėtum jausti stiprų spaudimą rašyti ir rašyti, niekada nenurimti, nes rimtis būtų mirtis. Ir, kai mąstai pavyzdžiui apie fantastikos kūrinį, tai, čia tik mano fantazijoje, kūrinys apie kūrimą atrodo saugesnis, nes savyje neša tą menamą tęstinumą ir mažesnę atsakomybę už tai, kad tu jau kažką parašei, o ne dar parašysi ir rašysi ir rašysi ir rašysi. Kaip žmonės nepatyrę meilės nori jos pastoviai ir iš daugybės žmonių, taip tu, kaip autorius, niekada iš tiesų neperskaitytas, nori publikos, pastovios ir gausios, bet nė vienas nejaučia ramybės ir pasitenkinimo, vis trūksta. Čia, dar kartą pasikartorius, mano fantazijos, kurios, kas be ko, daugiau ką sako apie mane, nei apie tave. Bet gal komentaras paskatins ką iš tos tūkstantinės publikos pasireikšti 🙂
Blem. Juste. Kas tu ir kaip taip moki tiesiai į sielą pataikyti? Ačiū tau, po perkūnais, kažkaip norėsiu tau atsidėkoti 🙂