Leisk pasidalinti trumpa istorija.
Šiuo metu aš lankau vairavimo pamokas ir į jas vaikštau kartu su savo drauge Egle. Eglė – labai entuziastinga dailininkė, visada su susidomėjimu išklausanti naujų projektų galimybes ir deganti pastoviu noru tobulėti, išmokti kažką naujo bei perteikti savo pačios žinias kitiems. Ir šita jos savybė manęs nė kiek nestebina – kai studijavau menotyrą, jos tėtis, Gediminas Jankauskas, man vedė kino istorijos paskaitas. Nors jo klausiausi tik vieną semestrą, ir tai dalį paskaitų teko praleisti, nes taip jau būna, kai darbą beveik pilnu etatu derini su dieninėmis studijomis, tai buvo labiausiai savo veiklą mylintis žmogus kokį tik esu kada nors sutikusi!
Taigi, žinant jos tėtį, man nė kiek nenuostabu, kad ir pati Eglė myli savo profesiją ir yra užsidegus daryti naujus dalykus. Ir būtent todėl, kai jau kelis mėnesius mano galvoje foniniu režimu besisukusi idėja pradėjo įgauti kažkokią formą, Eglė ir buvo tas žmogus, į kurį kreipiausi patarimo, pagalbos ir su pasiūlymu prisijungti.
Tad, vieną dieną, po jau minėtų vairavimų paskaitų, prisėdome išgerti kavos ir pradėjome plačiau gvildenti šią idėją. Idėja tokia – parengti kūrybiškumo skatinimo dirbtuves vaikams. Ir čia, savaime suprantama, yra daug nežinomųjų bei kliūčių. Visų pirma, mes neturime tam patalpų. Visų antra – paruošti gerą, įdomų ir įtraukiantį turinį vaikams ir gana sudėtinga užduotis. Tačiau Eglę to pokalbio metu labiausiai neramino kitas dalykas – O kas, jeigu tai niekam nebus įdomu, nesurinksim žmonių ir nepasiseks?
O kas, jeigu sugalvosi, kad nori pietums barščių, bet nepasiseks išsivirti? Arba sugalvosi, kad nori nueiti į parduotuvę ledų, bet nepasiseks pereiti per gatvę? Arba… Na, mintį pagavai jau.
Taigi, ką daryti, kai nesiseka?
- Niekada nepradėti nieko naujo, nes kai nėra rizikos – nėra ir nesėkmių;
- Mesti viską ir gailėtis savęs tamsiame tamsiame kampe;
- Susierzinti, viską mesti ir dėl to kaltini absoliučiai visus – nuo ne taip šviečiančios saulės iki kvailo programuotojo ar nevykusios troleibuso vairuotojos;
- Išanalizuoti nesėkmę, išsityrinėti kiekvieną žengtą žingsnį, kiekvieną pasisusukimą tam, kad suprastum, ką padarei negerai, pasimokytum… ir tvirtai imtumeisi kitų projektų!
Ar tu nori trypčioti vietoje? Ar tau patinka ta vieta, kurioje trypčioji? Ar tau patinka taip gyventi – abejojant, nesant tikram ir nesiryžtant savo idėjų paleisti į dienos šviesą?
Nes man tai nelabai. Todėl ir darau. Jeigu nuoširdžiai – nesu tikra, ar man pasiseks Pelėdos. Ar man pasiseks anksčiau aprašytos dirbtuvės vaikams – netgi ar jos tikrai išvys dienos šviesą. Nesu tikra ar man pasiseks visi kiti dabar daromi dalykai.
Bet man ne tai svarbiausia. Svarbiausia daryti. O tada jau kažkas pasiseks. Kaip kad pasisekė rasti savo vietą freelancerių pasaulyje ir pasisekė dirbti darbą, kurį be proto myliu!
O visos nesėkmės? Visos nesėkmės tėra pamokos, kurios padės pasisekti kitiems mano projektams. Įskaitant ir tuos, apie kuriuos dar nė pati nežinau.
Lithuanian
Dirbtuviu vidinis kontekstas turi tureti struktura. Nesudetinga panasiai kaip Ameriketiskame filme pradzia, veiksmas, pabaiga. Svarbu kad dirbtuves butu ivairios ir specalistai butu skirtingu kripciu. Labai svarbu kad apie dirbtuves zinotu kuo daugiau mokyklu, teveliu, vaikuciu. Tai reikes reikia labai stipria dirbti prie komunikacijos, fb ir tt……. Ir Dar daug daliku kurios sunku aprasiti internete. Viskas ateis is praktikos ir sutiktu zmoniu patirtes o svarbiausiai is vaiku lupu:)